Rizikos pariteto strategija paskirsto portfelio riziką taip, kad kiekviena turto klasė prisidėtų vienodai prie bendro volatilumo, o ne tiesiog gautų vienodą kapitalo dalį. Ji tinka investuotojams, kuriems svarbiau stabilus, pagal riziką pakoreguotas rezultatas nei greita grąžos maksimizacija. Verta žinoti ir kitą pusę: metodas jautrus sverto naudojimui ir koreliacijų pokyčiams, todėl aklai jo kopijuoti nedera.
Trumpai:
- Rizikos pariteto strategija skirsto rizikos indėlį tarp turto klasių, o ne kapitalo dalis, todėl ji geriau išbalansuoja tikrąjį portfelio rizikos lygį.
- Portfeliai, sudaryti pagal 60/40 modelį, dažnai būna subteliai užmaskuoti, nes akcijos sudaro didžiąją dalį rizikos, nors sudaro tik kapitalo dalį.
- Svertas dažnai naudojamas norint pasiekti konkurencingą mažo volatilumo turto klasių poveikį, tačiau jis reikalauja kruopštaus valdymo ir rezervų planavimo.
- Kritika pabrėžia, kad koreliacijų pokyčiai krizės metu gali sumažinti rizikos pariteto strategijų efektyvumą, ypač didėjant bendroms turto kainų koreliacijoms.
- Ši strategija geriausiai tinka ilgalaikių investuotojų, kurie kruopščiai įvertina sverto, likvidumo ir mokesčių aspektus prieš pradedant.
Turinys
- Tradicinių portfelių problemos: kada kapitalo paskirstymas klaidina
- Koncepcijos kilmė ir matematinis pagrindas
- Metodologijos detalės: rebalansavimas, volatilumo tikslai ir sverto naudojimas
- Praktiniai taikymo pavyzdžiai ir tipinė portfelio sudėtis
- Kritika ir apribojimai
- Marketsfactor perspektyva: ar ir kada Lietuvos investuotojui verta taikyti rizikos paritetą
- Kaip Marketsfactor padeda įgyvendinti rizikos pariteto principus
- Šaltiniai
- Dažniausiai užduodami klausimai
Tradicinių portfelių problemos: kada kapitalo paskirstymas klaidina
Klasikinis 60/40 portfelis skiria 60 % kapitalo akcijoms ir 40 % obligacijoms. Skamba balansuotai, tačiau realybėje taip nėra. Akcijos svyruoja kur kas smarkiau nei obligacijos, todėl jos generuoja daug didesnę dalį viso portfelio rizikos, dažnai net didžiausią jos dalį.
Kapitalo dalis ir rizikos dalis yra du visiškai skirtingi dalykai, ir čia slypi didžiausia painiava, su kuria susiduria pradedantys investuotojai.
- Jei akcijų metinis svyravimas yra ženkliai didesnis nei valstybės obligacijų, net mažesnė kapitalo dalis akcijose gali dominuoti visą portfelio riziką.
- Rinkos kritimo metu toks portfelis kenčia beveik taip, kaip kentėtų vien akcijų portfelis, nors ant popieriaus jis atrodo diversifikuotas.
- Investuotojas, tikėjęsis apsaugos iš obligacijų dalies, dažnai nustemba, kiek maža ta apsauga realiai yra.
Praktinis padarinys paprastas: jei norite portfelio, kurio rizika iš tiesų paskirstyta, negalite skirstyti kapitalo. Reikia skirstyti pačią riziką.
Koncepcijos kilmė ir matematinis pagrindas
Rizikos pariteto pagrindas yra rizikos indėlio (risk contribution) sąvoka. Kiekvienos turto klasės rizikos indėlis apskaičiuojamas atsižvelgiant į jos svorį portfelyje, atskirą volatilumą ir koreliaciją su kitomis turto klasėmis. Rizikos pariteto modelis tikslas yra surasti tokius svorius, kuriais visų turto klasių rizikos indėliai portfelyje būtų vienodi.
Paprastas pavyzdys: jei akcijų volatilumas yra keturis kartus didesnis nei obligacijų, rizikos paritetas skirs obligacijoms apie keturis kartus daugiau kapitalo nei akcijoms, kad jų indėlis į bendrą riziką sulygtų. Tai iš esmės skiriasi nuo Harry Markowitzo pasiūlytos vidurkio ir dispersijos optimizacijos (mean-variance optimization), kuri bando maksimizuoti grąžą pagal duotą riziką, remdamasi grąžos prognozėmis. Rizikos paritetas apeina tikslų grąžos prognozavimą, kuris praktikoje dažnai būna netikslus, ir sufokusuoja tik į riziką, kuri matuojama patikimiau.
Akademinės publikacijos, tarp jų The risk parity investment model for asset allocation, aprašo, kaip skiriasi metodo variantai pagal pasirinktą rizikos matą (dispersija, ribinis nuosmukis, kraštinė vertė), koreliacijos modeliavimo būdą ir sverto laipsnį. Koncepcija populiarumo įgavo dešimtajame dešimtmetyje ir tapo žinoma plačiajai auditorijai per didelių fondų valdytojų taikymą, tačiau jos matematinis skeletas remiasi klasikine portfelio teorija, tik pakeičia svorio kintamąjį iš kapitalo į riziką.
Metodologijos detalės: rebalansavimas, volatilumo tikslai ir sverto naudojimas
Praktinis rizikos pariteto įgyvendinimas prasideda nuo vieno sprendimo: kokį bendrą portfelio volatilumo tikslą nustatyti.
- Apskaičiuojamas kiekvienos turto klasės dabartinis volatilumas ir koreliacija su kitomis.
- Nustatomi svoriai taip, kad kiekvienos klasės rizikos indėlis būtų vienodas.
- Portfelis periodiškai stebimas, ir kai vienos klasės volatilumas pakinta, jos svoris koreguojamas.
- Jei bendras portfelio svyravimas nukrypsta nuo tikslo, taikomas svertas arba jo mažinimas, kad būtų grįžta prie numatyto lygio.
Rebalansavimo taisyklė yra paprasta logiškai, bet reikalaujanti disciplinos: kai turto klasės volatilumas padidėja, jos svoris mažinamas, nes ji ima „viršsvorinti“ riziką. Kai volatilumas krinta, svoris didinamas. Institucinės apžvalgos pabrėžia, kad tokia strategija reikalauja nuolatinės priežiūros, ne vienkartinio sudėjimo į portfelį.
Svertas šioje sistemoje atlieka konkretų vaidmenį: jis leidžia mažo volatilumo turto klasėms, tokioms kaip vyriausybių obligacijos, pasiekti tokį pačios rizikos indėlį kaip akcijoms, be svertas obligacijų dalis liktų per maža, kad reikšmingai prisidėtų prie portfelio grąžos. AQR analizė rodo, kad svertas dažniausiai pasiekiamas per likvidžias priemones, ateities sandorius (futures) arba ETF fondus, o ne per skolinimąsi iš banko.
Profesionalus patarimas: Jei taikote svertą per ateities sandorius, visada laikykite grynųjų rezervą, viršijantį standartinį maržos reikalavimą. Rinkos šoko metu maržos kvietimai (margin calls) ateina greitai ir vienu metu iš kelių pozicijų.
Praktiniai taikymo pavyzdžiai ir tipinė portfelio sudėtis
Realiuose rizikos pariteto portfeliuose dominuoja keturios plačios turto klasių grupės, pasirinktos dėl mažos tarpusavio koreliacijos:
- Globalios akcijos, dažniausiai per plačius indeksų ETF fondus.
- Vyriausybių obligacijos, tiek trumpo, tiek ilgo termino.
- Žaliavos, apimančios energetikos ir metalų sektorius.
- Infliacijai apsaugoti skirti instrumentai, tokie kaip infliacija indeksuotos obligacijos.
Supaprastintas pavyzdys parodo logiką geriausiai. Norint, kad obligacijos prisidėtų tiek pat rizikos, kiek akcijos, jų kapitalo svoris portfelyje turi būti maždaug dvigubai didesnis. Rezultatas: portfelis, kuriame obligacijos gauna didesnę kapitalo dalį nei tradiciniame modelyje, nes jų rizikos „galia“ yra mažesnė.
Čia atsiranda takoskyra tarp dviejų variantų. Unlevered (be sverto) versija tiesiog padidina obligacijų svorį, tačiau tokiu atveju bendra portfelio grąža dažnai būna žemesnė nei akcijų dominuojančio portfelio. Levered (su svertu) versija naudoja svertą, kad padidintų mažo volatilumo turto klasių poveikį iki lygio, kuris duoda konkurencingą grąžą, tačiau prideda maržos ir likvidumo riziką. SEI apžvalga rekomenduoja pradedantiems investuotojams pirma išbandyti unlevered variantą, kad suprastų mechaniką prieš pridedant sverto sluoksnį.
Kritika ir apribojimai
Didžiausia rizikos pariteto strategijos silpnybė yra koreliacijų prielaida. Metodas veikia geriausiai, kai turto klasės juda nepriklausomai vienos nuo kitos. 2020 m. kovo mėnesio rinkos šokas parodė, kaip greitai ta prielaida gali sugriūti: akcijos, žaliavos ir net kai kurios obligacijos vienu metu krito, koreliacijos padidėjo, ir rizikos pariteto fondai patyrė nuostolius panašiu metu kaip ir tradiciniai portfeliai.
Antra problema yra svertas. Maržos reikalavimai gali staiga išaugti krizės metu, priversdami fondą priverstinai mažinti pozicijas nepalankiu momentu, o tai dar padidina nuostolius.
Trečia, ilguoju laikotarpiu žemos infliacijos ir žemų palūkanų aplinkoje rizikos pariteto portfeliai istoriškai konkuravo su agresyviais akcijų portfeliais grąžos prasme, tačiau kylančių palūkanų periodu obligacijų dalis gali tapti našta, ne apsauga.
Marketsfactor perspektyva: ar ir kada Lietuvos investuotojui verta taikyti rizikos paritetą
Rizikos paritetas nėra strategija visiems. Ji labiausiai atsiperka investuotojams su ilgu laiko horizontu, kuriems Sharpe santykis ir portfelio stabilumas rūpi labiau nei greitas kapitalo augimas. Trumpalaikiam spekuliantui ši metodika tiesiog netiks, nes jos privalumai atsiskleidžia per pilnus rinkos ciklus, ne per kelis mėnesius.
Prieš bandant ją įgyvendinti savarankiškai, verta atlikti tris žingsnius: susikurti grynųjų rezervą maržos poreikiams, patikrinti, ar jūsų naudojama maklerio platforma iš tiesų leidžia prieigą prie ateities sandorių ar tinkamų ETF fondų, ir sąžiningai paskaičiuoti, kiek transakcinių kaštų ir mokesčių prarasite dėl dažnesnio rebalansavimo. Šie kaštai nemažas metodikos veiksmingumo mažintuvas, kurį pradedantieji dažnai nuvertina.
Jei ši matematika jums atrodo verta gilesnio žvilgsnio, tikslinga pasimokyti daugiau apie volatilumo modeliavimą ir rebalansavimo taisykles prieš dedant realų kapitalą.
— Bartas
Kaip Marketsfactor padeda įgyvendinti rizikos pariteto principus
Skaityti apie rizikos indėlio matematiką yra vienas dalykas, o realiai apskaičiuoti savo portfelio volatilumo tikslus ir rebalansavimo ribas yra visiškai kitas. Marketsfactor siūlo mokymus ir seminarus, kuriuose ši metodika nagrinėjama žingsnis po žingsnio, su konkrečiais skaičiavimo pavyzdžiais, ne tik teorija.
Programos tinka tiek investuotojams, kurie nori suprasti, kaip rizikos indėlį apskaičiuoti portfeliui, tiek analitikams ir portfelio valdytojams, ieškantiems struktūrizuoto požiūrio į turto paskirstymą. Seminaruose aptariama ir sverto valdymo praktika, ir likvidumo rezervų planavimas, apie kuriuos rašoma šiame straipsnyje.
Jei norite gilesnio, praktinio mokymosi apie rizikos valdymo metodus ir portfelio strategijas, verta užsiregistruoti į artimiausią kursą ar konsultaciją ir pasitikrinti, ar rizikos paritetas tinka jūsų konkrečiai investavimo situacijai.
Šaltiniai
- The risk parity approach to asset allocation (JPM 2021 DOI)
- Understanding Risk Parity (AQR white paper)
- Risk parity primer (SEI)
- Risk parity (Investopedia)
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra rizikos pariteto strategija?
Tai portfelio valdymo metodas, kuriame kapitalas skirstomas taip, kad kiekviena turto klasė prisidėtų vienodai prie bendros portfelio rizikos, ne vienodai prie kapitalo dalies.
Kuo rizikos paritetas skiriasi nuo 60/40 portfelio?
60/40 portfelyje akcijos dažnai sudaro iki 90 % viso rizikos indėlio, nors užima tik 60 % kapitalo; rizikos pariteto portfelyje rizikos indėliai tarp klasių sulyginami sąmoningai.
Ar rizikos paritetui būtinas svertas?
Ne. Unlevered variantas galimas kaip pagrindinė portfelio dalis, tačiau svertas dažnai naudojamas, kad mažo volatilumo turto klasės, pavyzdžiui obligacijos, generuotų konkurencingą grąžą.
Kokia didžiausia rizikos pariteto strategijos rizika?
Koreliacijų padidėjimas krizės metu, kaip įvyko 2020 m. kovo mėnesį, kai skirtingos turto klasės krito vienu metu, panaikindamas metodo diversifikacijos privalumą.
Ar rizikos paritetas tinka pradedantiesiems investuotojams?
Tinka, jei pradedama nuo unlevered versijos ir likvidžių ETF fondų, be sudėtingų išvestinių priemonių, kol investuotojas gerai supranta maržos ir likvidumo riziką.